„Žemė degė, bet niekas to nepastebėjo"

Kristina Mažeikaitė

Man įdomu tapyti žemę. Sukurti žemę. Ir dar įdomiau joje įtapyti šviesą. Šviečianti žemė! Šis paradoksas mane ypač "pagavo" 2018, kuomet pristačiau ciklą "Degančios saulės namai". Tačiau tuose paveiksluose dangaus buvo nedaug, o švietė žemė. Žemė, kuri tarsi skleidė per amžius suakumuliuotą saulės energiją. 2022-aisiais, žiemą, man iš minties niekaip neišėjo "degančios žemės" motyvas. Radosi darbai "žemė degė, bet niekas to nepastebėjo". Atrodytų, kad jei tapoma deganti žemė, turėtų aplink svilti nuodėguliai, o paveiksluose lietis raudonos liepsnos. Bet man tai atrodė per paprasta. Manoji deganti žemė buvo tyli, kantri ir susikaupusi. Šviečianti tarsi pati iš savęs. Su aliuzijomis į renesanso meistrų tapybą, atkartojanti jų koloritą ar atskirus fragmentus. Šiuose paveiksluose nebuvo žmogaus. Žmogaus mastelis buvo tarsi per smulkus, į peizažą žiūrėta per pasaulio sandaros prizmę. O tapant paveikslus bandyta įsijausti į žemės sluoksnių persidengimus, požeminius vandens šaltinius ar lėtą litosferų judėjimą. Kita vertus, atskiruose paveiksluose galima justi žmogaus žvilgsnį į peizažą, į tolimą jo horizonto liniją, žvilgsnį tarsi tikintis kažko, kas būtų atrasta anapus horizonto linijos, bet kartu suprantant, kaip tai neįmanoma. Sukūriau visą seriją "degančios žemės" tema. Paskui prasidėjo karas ir kurį laiką netapiau.