„Paveikslo pabaiga"

Indrė Ercmonaitė

Tuo metu kai visi mąstė apie tapybos mirtį, aš galvojau kaip ją reikėtų pavaizduoti. Kaip turėtų imti ir baigtis viskas. Lyg bežiūrint į mūsų planetą iš tolo, įsivaizduojant pasaulio pabaigą, kaip viskas sproginėtų ir ardytųsi (tik pakeičiant planetą į tapybą). Apsistojau ties "Paveikslo pabaiga" – gal neskamba taip rimtai ar gąsdinančiai, kaip frazė "pasaulio pabaiga", bet pabandysiu paaiškinti. Lyginant paveikslo pabaigą su pasaulio pabaiga... na, mintys apie globalias nelaimes čia netinka. Bet šio tipo pabaiga, įvykstanti po tapymo veiksmo, statistiškai atsitinka daug dažniau nei pasaulio pabaiga. Paveikslo pabaiga yra... tapybos proceso pabaiga. Kai paveikslas yra užbaigtas - tai yra rezultatas. Dauguma veiksmų veda prie rezultato, prie pabaigos. Finišo linija, pabaiga, veiksmo sustabdymas, daugiau nieko netapyti, nes viskas, tai pasibaigė, pabaigta. Paveikslas yra baigtas. Ši frazė "svarbu ne laimėti, o dalyvauti" - gali būti skaudi žiūrovui, kuris visai nedalyvavo tapybos procese - jis dabar mato tik pabaigą, baigtąjį paveikslą. Ar taip sąžininga? Šiuo atveju pabaiga yra tik vizualinis paguodos prizas, o paveikslas kaip koks jaukas. Jaukas smalsumui – o kas prieš tai nutiko? Kaip tai įvyko? Kokia buvo eiga? Žiūrovas juk pirmą kartą mato paveikslą, tačiau menininkui šis baigtas paveikslas, jau pakabintas ant sienos, reiškia pabaigą. Proceso pabaigą, kūrimo pabaigą, veiksmo pabaigą, tapymo užbaigimą – nes menininkas dalyvavo procese ir viską matė, viską žino. Taigi, žiūrovui ši paveikslo Pabaiga yra Pradžia! Lyginti tai su filmu ar knyga... nelabai išeitų, bet galėtų būti panašu į tai, kaip pamačius tik paskutinę sceną ar perskaičius tik paskutinį skyrių? Gal tai per daug giliai miške, bet manau, kad taip vis tiek nėra sąžininga, žiūrovo atžvilgiu, nes Pabaiga yra ištraukta iš konteksto be viso vaizdo.