Tamsiausia būna prieš aušrą...
Neseniai, gruodžio 21 d. nutiko ypatingas astronominis 2024 m. įvykis: trumpiausia diena, ilgiausia naktis ir – kritinis taškas, žiemos saulėgrįža, kuomet, atsitrenkę į tamsos bedugnę, imame kilti aukštyn, link danguje savo ratą vis aukščiau brėžiančios saulės. Tad, ilgiausią metų naktį, pakalbėkime apie noktiurno žanrą.
Lietuvoje dar neteko matyti noktiurnų parodos – ši tema dailėje nėra itin dažna. Jau Rembrandtas buvo didelis šviesotamsos meistras, tačiau apskritai noktiurnas suklestėjo tik XIX a. Jis siejasi su romantizmu ir misticizmu, yra rafinuotas ir reikalaujantis didelio profesinio meistriškumo, kadangi – paradoksalu, o gal ir dėsninga – šaltą mėnulio švytėjimą yra bene sudėtingiau perteikti, nei šiltą saulės šviesą. Noktiurno – nakties peizažo – temą vienas pirmųjų dėsningai plėtojo vokiečių romantikas Caspar David Fridrich (1774–1840), jo įtakoje – šveicaras Arnold Böcklin (1827–1901), vėliau – JAV kilmės britas James Abbott McNeill Whistler (1934–1903) bei graikų kilmės rusas Archipas Kuindži (1841–1910).
Noktiurnas yra įvairialypis žanras. Visų pirma, tai yra naktiniai gamtos, dažnai apšviestos mįslinga mėnulio šviesa, peizažai. Tokius ypač mėgo romantikai, o kiek vėliau – ir simbolistai (Michailas Vrubelis (1856–1910), Nikolajus Rerichas (1874–1947)). Jie pasižymi šalta išsklaidyta šviesa, mistine paslapties nuojauta. Impresionistai išpopuliarino ir naktinį miesto peizažą – urbanistinį noktiurną. Čia buvo sprendžiami kiek kiti meniniai uždaviniai – dirbtinės šviesos, naktinių miesto šviesų, neoninių reklamų puošnumo perteikimo. Taip pat dauguma religinio pobūdžio kūrinių pasitelkia noktiurną kaip pagalbinę raiškos priemonę. Vadinasi, noktiurnas gali skleistis tiek įprastinio peizažo (beje, ypač dažnai – marinistinio), tiek urbanistinio peizažo, tiek simbolistinių bei religinio pobūdžio kompozicijų plotmėse. XX-XXI a. mėnulio šviesą dažnai keičia pakelės žibintų ir neoninių reklamų šviesa.
O kokią situaciją galime fiksuoti Lietuvos dailėje? Šaltos mėlynos spalvos yra ganėtinai svetimos lietuviškam mentalitetui. Tarkim, žalia spalva visose tonacijose yra kur kas dažnesnė. Lygiai taip pat marinos žanras, dažnai asocijuojamas su noktiurnais, nėra stiprioji lietuviškos dailės mokyklos pusė. Tiesa, M. K. Čiurlionis buvo tikras noktiurno meistras, tačiau jis veikiau išimtis.
Pažiūrėkime, kaip šį žanrą - ir šį metų momentą - interpretuoja Mistros menininkai.