Antrąkart tapyba: apropriacija

Magiškas žodis, stačiai dabartinės tapybos raktažodis, prasmių visraktis, yra: apropriacija. Po juo slypi viskas: nuo žavėjimosi meno istorijos artefaktais iki abejonės, ar beįmanoma sukurti dar kažką naujo? Nuo duoklės ir atnašavimo praeityje sukurtiems ir laiko patikrą išlaikiusiems įstabiems meno kūriniams iki baimės, kad šiais laikais toks didis tapytojas, kokie buvo praeities meistrai, nebeužgims. Nuo nuoširdaus žavėjimosi nemirtinga tapybos tradicija ir priedangos joje ieškojimo iki galbūt didžiulio nepasitikėjimo savo kūrybinėmis jėgomis bei baimės kurti savo unikalų meninį pasaulį. Yra ir kur kas pozityvesnių apropriacijos naudojimo šiuolaikinėje tapyboje konotacijų: praeities klodų įterpimas suteikia gylį, gelmę, papildomus prasminius klodus kuriamam vaizdui; jų atpažinimas ir susiejimas reikalauja aktyvių žiūrovo pastangų, žinojimo bei išvystyto asociacijų tiesimo bei radimo įgūdžio.

                  Kaip bebūtų, faktas yra toks, kad šiuolaikiniai tapytojai non stop naudoja aprorpiacijos techniką. Norint ją atpažinti, būtina bent kažkiek būti susipažinusiam su meno istorija, gebėti atpažinti tuos prototipinius kūrinius, kurie ir yra aproprijuojami. Būtina mokėti megzti dialogą, surasti akivaizdžius ir paslėptus ryšius tarp aprorijuojamų ir naujai sukuriamų pasitelkiant apropriaciją, kūrinių. Būtina mokėti sekti aosciacijas, šokinėti it kūlgrindoje nuo vieno kūrinio iki kito, tik truputį it už turėklo pasilaikant už migruojančių leitmotyvų ranktūrio.

                  Šioje kolekcijoje siūlome pažaisti apropriacijų žaidimą: atpažink (mane, motyvą) ir pasakyk, iš kur aš, ir kuo skiriuosi nuo savo pradinio konteksto. Ir ką byloja mano dabartinis kontekstas?