Paveikslas irgi žmogus

Tai yra autoriaus ir jo kūrybos koreliacija. Tapyba yra labai stipri išraiškos priemonė. Joje telpa ir skausmas, ir tamsa, ir šviesa. Tikiu į tapybą ir nekuriu šiaip sau. Be to savo tapybos darbams neleidžiu dulkėti sukrautiems kampe. Jie aktyviai dalyvauja tiek mano, tiek ir savo gyvenime. Paveikslai veikia. Esu net pasimetusi kur baigiuosi AŠ, kaip kūrėja, o kur prasideda PAVEIKSLAS. Nes mano minties vaizdai tampa jų, paveikslų, tapatybe, bet priklauso kaip ir abiem.

Kas kartą tapant vyksta transformaciniai progresai (be abejo ir regresai) vienas kito atžvilgiu (autoriaus – paveikslui, paveikslo - autoriui). Paveikslas savo nepaneigiamame stačiakampiame plote gali parodyti begalę iliuzijų autoriaus link, o va autorius, vienas pats, sunkiai gali savo žmogišką formą sulankstyti į stačiakampį… 

Paveikslas kaip ir dominuoja, pvz jo karkasas – porėmis.  Transformuojant jo stačiakam, pratęsiant, suteikiant jam naujas formas (kaip pvz kojas) – tai tarsi padėka ir pritarimas kūrybai. Realiai viskas yra apie tai, kiek daug tapybos mano gyvenime ir kaip ji mane veikia ar jau paveikė. Net jeigu kartais aktyviai netapau, ji mane persekioja. Kodėl neišvengiu susitapatinimo su kūryba? Kada baigiasi Ercmonaitė, o prasideda „Aš – Fantomas“ arba kokį paveikslą „Be pavadinimo“… gal tiesiog pavadinti „Ercmonaitė“?…

Paveikslas nėra šiaip sau interjero detalė, jis turi vidų. Aliejinio potėpio lengvumu ir persidengiančiais raudonos bei mėlynos sluoksniais užtepta paveikslo atmosfera primena apokaliptinę nežinią. Erdvė tiršta nuo atspindžių, snaigių ar pelenų, tamsiame rūke slepia chaotišką būtį.  Žiūrovo akistata su tiesiai priešais jį stovinčiu Fantomu, kuris ramiai, droviai, stebi besusinaikinantį pasaulį. Prisitaikęs ir pasiruošęs oriai išbūti šioje nuodingoje nežinomybėje. 

Galiu ir daugiau pasakyti. Jo vardas - Kovas, jis danguje.

(Simboliai, pavaizduoti paveikslo apatinėje dalyje kalba apie gyvybę, gyvibingumą, kas matoma ir nematoma, bei vandens didybę.)