Gerb. Tapyba,

Gerb. Tapyba,

          Kaip aš galėčiau kitaip, nei Tavimi išversti save? Dažais man lemta viešai tepti savas žaizdas ir atgailauti juodomis spalvomis svetimiems žvilgsniams… Tave kūriau taip įdėmiai  apmąstydama kitų klaidas, slegiančias sunkiau nei savos. Man gėda už tai ko nepadariau. Bet kaip jie drįsta vertini Tave savo patirtimis… Žinai, aš elgiuosi lygiai taip pat kitų tapybų akivaizdoje. Apsimetu, kad nepastebiu, ar nusikeikiu nusivylusi praleistam laikui kenkiant manam, kurį būčiau galėjusi skirti Tau. Kitos tapybos atrodo tokios svetimos… Negaliu suvokti žalingo potėpio, purvino be tikslo. Kam taip daryt? Tavo trapumas mane graudina. Nepakenčiu paviršutiniškumo. Patinka man dar kelios kitos tapybos, bet tik kelios. Ne, jos tikrai nėra gražesnės už Tave, aš ne ten žiūriu… Tai nepalyginami dalykai, nepyk, jų dėka aš tobulinu Tave, ir save tuo pačiu. Netapau kitų tapybų. Tu – mano minties atgaiva, Tavo paslaptingą žodžio galią juntu akyse tų, kurie drįsta atsipalaiduoti ir laimėti akimirką. Srovė tavais dažais tvenkiasi akyse. Kodėl man duota būtent Tu? Ir kodėl taip nekenčiu kai išeini sužavėjusi, parsiduodi, padėdama man iššvaistyti klampiu dažų tepimu uždirbtą gyvenimą. Stačiakampyje tu telpi… O mano kaulai visai negabūs išsikloti tavam ekrane. Visa tai, visa Tu – tokia abstrakti, išgalvota, sukomponuota, visokeriopiška, sudėliota visame šitame bejėgiškame chaose. Problemų bedugnės geroji teisėja, prakaitą verčianti visą jungiančiais klijais. Didžiuojuosi, kai pavyksta. Gaila, kai būni nevykusi… Pykstu ant savęs. Krentu tavo gėdos  savo veide. Tu – ypatinga. Gal ir per daug iš tavęs reikalauju. O gal netikiu, kad gebėčiau suprasti. Bet užtai tikiu tavimi, tavo stiprybe užbūrusia mane. Juk nėra kelio atgal? Be tavęs – aš niekas, nulis, be ryšio, be prasmės, be vilties, be paveikslų... Atleisk man, už tuos paveikslus, kuriuos kruvinai gėda rodyti tavęs nepažinusiam praeiviui. Esu idealistiškai reikli tavo išvaizdai. Jie tai įtaria. Gali pailsėti jei tik nori... Patikėk, aš galiu vietoje tavęs kaboti ant vinies. Norėčiau bent vienoje poroje akių įžiūrėti stačiakampio atspindį… Pabūti Tavimi. 

Stengiuosi, neįžeidžiant žiūrovo pasitikėjimo, slapstyti rakštis, dažų dėmes, baisius nagus, skyles drobėse, nusivylimus kuriuos man skiri. Trokštu keršto Nufainaokačianupiešei apsimetėliui. Įsivaizduoju kaip sekioju žiūrovą parodoje ir staugiu jam veidan kaip jis nieko nesupranta, čia jum ne ilgu šaliku pamojuot, čia blet tapyyyyt!!!!!... Aš rėkiu, nesivaldau, o tu kabi, tyli. Ir smirdi. Tie tavo dažai okupuoja kvėpavimą ir smelkiesi pro odą rankų kurios Tave kuria. Labai lėtai mane žudai. Dar vis tos pačios dainos… Jau 10 metų tos pačios dainos mane ramina kai ateinu pas Tave. Tai vienintelis pastovus dalykas. Su tavimi nelengva. Tapyti leidiesi tik man esant keistoje azartiškos ramybės būsenoje ir visai ne tada kai turiu laiko. Pvz., kad ir vakar: negalėjau užmigt, būtent vakar (už ką??!) po keletos mėnesių pauzės pakvietei mane. Tapiau iki paryčių. Per radiją pranešė, kad persukame 1 valandą atgal. Miegot eit nebeapsimoka, tuoj į darbą. Staiga ėmė snigti! Ta prasme... Kas vyksta?! Man bloga… Tu gi žinai kaip yra sunku pas tave sugrįžti ir leistis Tau vėl brautis į save tam nepamainomam aliejinių dažų tvaikui, paragavus gryno oro. Tyčia nelepinu tavęs bekvapiu terpentinu, kad dar apsukriau užmigdytum mane savo nuodais. Bekvapis blogis yra toks pat blogis, tad, smirdėk, bent pajuntu kada išeiti. Nebijau tavo meninių tepalų nuodų. Negaliu netapyti. Aš negaliu netapyti. Noriu Tave kurti, matyti tave storą ir ploną, kabančią ant vinies svetimoms akims nužiūrinėjant. Ir nors tu tyli... bet užtai kaip kabi! Tikiuosi, kad tau negėda mano rankų. 

...paaiškink man, kodėl aš jaučiu rūpestį tave narplioti visokeriopai skirtingais būdais? Kitos tapybos pilnos žydėjimo, gyvūnų, saulėlydžių, veidų… Kokia tvirta valia turi būti kūrėjo paskyrusio savajai raiškai tiek gėlių ir vazonų. Prašau, atkerėk mane, būtų žymiai paprasčiau, apipilčiau tave pakalnutėmis ar neužmirštuolėmis, nesukčiau galvos dėl pragyvenimo. Sėstume į kokį Chrysler’į kalnų link. Ir iki grabo lentos tapyčiau vien juos. Nenorėtum pasipuošti krūmų šešėliais ar upeliais su akmenimis? Negi tau dar negana kanojų, jėzų ar mėnulių? Kodėl pasirenki būtent juos? Kitą vertus, velniai nematė, Tu atlaikai. Nežinau kaip, bet tau pavyksta. Pameni, kai, 2014 bekabinant tave ant vinių Pamėnkalnio galerijoje, užėjo solidus vyriškos lyties žmogus su šlepetėpis ir greitu žingsiu įvertinęs Tave pasakė, kad Tu – nesąmonė. Žinai, nuo tada aš tavimi visai žaviuosi.

Tapau, 

Tapysiu visada,

Indrė.

Spalio 27 d., 2018.