Edvardas Racevičius

Edvardas Racevičius

Edvardas Racevičius kuria skulptūras iš medžio. Jo personažas – žmogus juodom kelnėm ir baltais marškiniais. Jis gali būti kiekvienas iš mūsų. Edvardas pasakoja jo ieškojimų, nuotykių, atradimų, pasimetimo, minčių istoriją. „Kuriu skulptūras ne iš medžio, o iš jausmų“, - sako pats autorius. Plačiausią jų skalę ir atskleidžia šio medinuko, it komikse, pasakojama istorija. 

 

Jau 20 metų Vokietijoje gyvenantis menininkas E. Racevičius: „Buvau niekuo, teko susikurti save iš naujo“. „Šis ciklas – tai subjektyvus pasakojimas apie vieną ir tą patį žmogų bei jo pastangas prisikapstyti prie savo paties esmės. Aš kalbu apie žmogų kaip būtybę, vieną iš gyvybės formų, tiesiog bandančią save suvokti šiame laike ir erdvėje“, – šitokiais žodžiais pats skulptorius pristato jau daugiau nei dešimtmetį kuriamą vientisą darbų seriją, o jo kūriniai nuolatos keliauja ne tik po Europos, tačiau ir Amerikos bei Kanados parodas, galerijas ir meno muges. 

 

Lietuvoje kūręs daugiausia liaudiškąja tradicija persmelktus darbus, protestantiškoje Vokietijoje jis turėjo pradėti viską iš naujo ir surasti naują savo kalbą bei raišką. Būtent tokiu jam ir tapo juodomis kelnėmis ir baltais baltiniais apsivilkęs žmogelis – universalus ženklas, įkūnijantis pačią žmogaus – gyvos ir sąmoningos būtybės – idėją. Tačiau išskirtiniu E. Racevičiaus skulptūrų bruožu tapo ne tik ši lengvai atpažįstama figūra, tačiau ir pats medis – neatsiejama kūrinio dalis. 

 

Kūryboje man yra būtinas santykis su žmonėmis, negaliu kurti vien savo paties malonumui. Man svarbu, kad darbai turėtų atgarsį žmonių gyvenimuose, jų patirtyse. Čia panašiai kaip ir su muzika – paklausai vieną kartą, paskui tai kartoji, nes tas skambesys, motyvai, tampa ir tavo paties dalimi. Tu gal net negali to įvardyti žodžiais, bet tai tiesiog atliepia tavyje. Šia prasme kūryba – tai komunikacija. Štai kodėl man reikėjo atrasti naują kalbą, naują formą, kuri taptų pretekstu santykiui. Šitaip prasidėjo mano ilgų ieškojimų kelias. 

 

Pirmą skulptūrą iš medžio padariau pas Vilių Orvidą būdamas septyniolikos. Pamenu, Vilius man tada davė buką kirvį judančia galva ir seno, sudžiūvusio ąžuolo šaką – blogiausio darinio nė nesugalvotum. Ir aš padirbau krucifiksą ir mane apėmė džiaugsmas. Prieš tai pas Vilių buvau bandęs ir akmenį kalti, bet tai buvo kas kita. O medis man labai tiko. Nors įrankiai ir medžiaga buvo labai prasti, bet tas darbas suteikė nepaprastą malonumą. Ir man tapo aišku, kad medis – mano medžiaga. 

Parengta pagal Gedimino Kajėno interviu