Antanas Mončys
Antanas Mončys
1921 06 08 Gimė Mončių (dab. Mančių) kaime, Darbėnų valsčiuje, Kretingos apskrityje
1941 Baigė Kretingos pranciškonų gimnaziją (beje, įkurtą minint 700-ąsias Šv. Antano mirties metines)
1941–1943 Studijavo architektūrą Kauno Vytauto Didžiojo universitete
1944 Pasitraukė į Vakarus ir apsigyveno karo pabėgėlių stovykloje netoli Miuncheno (Vokietija)
1947–1950 Studijavo Freiburgo dailės ir amatų mokykloje (École des Arts et Métiers), o gavęs skulptoriaus diplomą, pelnė Prancūzijos valstybės stipendiją tęsti studijas Paryžiuje
1950 Studijoms pasirinko baltarusių kilmės skulptoriaus Ossip Zadkine (1890–1967) studiją Didžiosios lūšnos akademijoje Paryžiuje (Académie de la Grande Chaumiére, atelier Zadkine)
1951 Gavęs O. Zadkine rekomendaciją, pradėjo savarankišką kūrybos kelią, ėmė dirbti Šiaurės Prancūzijos mieste Laon
1952 Baigė kurti Laon St. Marcel bažnyčiai skirtų 14 Kryžiaus kelio stočių, Kelio madonos ir Šv. Juozapo skulptūras
1953 Susituokė su skulptoriaus Jan Martel (1896–1966) dukra Florence
1954 Susilaukė sūnaus Jean Christophe
1955 Gavo Čikagos (JAV) meno instituto apdovanojimą
1955–1957 Kartu su žymiu litvakų dailininku Marc Chagall (1887–1985) bei žinomais prancūzų skulptoriais broliais Jan ir Jöel Martel (1896–1966) atkūrė kelias dešimtis Šiaurės Rytų Prancūzijos miesto Metz katedros chimerų skulptūrų
1957 Vakarų Prancūzijos kurortiniam miesteliui Saint-Gilles-Croix-de-Vie sukūrė skulptūrą „Gaidys“
1958 Buvusio vienuolyno pusrūsyje Paryžiuje (78 Rue de Sévres, netoli Auguste Rodin muziejaus) įsirengė studiją
1959 Bendradarbiavo ir kūrė Šiaurės Prancūzijos mieste
Epernay veikiantiems Mercier šampano namams (Maison Champagne Mercier)
1964 Pradėjo žymųjį „Rankų“ skulptūrų ciklą
1966 Premija sakralinės skulptūros kategorijoje Čikagoje surengtoje parodoje
1967 Išsiskyrė su žmona Florence, persikėlė gyventi į Paryžiaus Monparnasą (103 Rue de Vaugirard) ir įsitraukė į Oskaro Milašiaus draugijos (lʼAssociation
des amis de Milosz) veiklą
1968 Už kūrybą gavo kompanijos Shell apdovanojimą
1972 Iliustravo Oskaro Milašiaus knygą „Lietuviškos pasakos“
1973–1988 Gavęs kvietimą, įkūrė skulptūros studiją ir vadovavo skulptūros kursams Paryžiaus tarptautiniame universitetiniame miestelyje
1974 Susituokė su Margrit Haller von Hallerstein ir susilaukė sūnaus Andreas
1975 Pradėjo kurti unikalius molinius švilpius ir kaukes-švilpius
1976 Sukūrė viršelį Algirdo Juliaus Greimo knygai „Apie dievus ir žmones“
1977–1982 Vadovavo Europos vaizduojamojo meno akademijos (Europäische Akademie für Bildene Kunst) skulptūros kursams Trier (Vokietija)
1978 Su žmona Margrit susilaukė dukters Sabinos
1980 Įkūrė dailininkų susivienijimą Art-Création-Technique-Expression (ACTE) ir aktyviai dalyvavo jo veikloje
1982 Tapo Tarptautinės fotografijos meno federacijos (FIAP) kultūros komisijos nariu
1982–1991 Vedė Saarländische Sommerakademie skulptūros kursus (Vokietija)
1983 Vadovavo UNESCO kuruojamai skulptūros studijai Tulūzoje (Prancūzija)
1986 Vadovavo skulptūros kursams La Salvetat mieste (Prancūzija)
1989 Po 45 emigracijos metų apsilankė Lietuvoje
1989–1990 Sukūrė scenografijos maketą ir Apolono statulą Sofoklio tragedijai „Edipas karalius“, kuri pastatyta Monpeljė teatre (Prancūzija)
1991 Nusprendė Palangos miestui dovanoti 35 kūriniu
1992 A. Mončio dovanoti kūriniai atvežti į Lietuvą ir eksponuojami sostinėje; per šį laiką dovanojamas ir atvežamas dar 23 kūrinių rinkinys
1993 Po atliktos antrosios prostatos operacijos išsiskyrė su žmona Margrit ir netrukus mirė Paryžiaus Rothchild ligoninėje. Amžinojo poilsio atgulė tėvų kape Kretingos rajono Grūšlaukės kapinėse
[Antano Mončio meno muziejus: https://www.antanasmoncys.com/lt/gyvenimas/i/1450/antano-moncio-biografijos-faktai/]
1988. Antano Mončio meno muziejus (Antano Mončio namai-muziejus) buvo įsteigtas 1998 m. mediniame pastate, kuriame anksčiau veikė „Jūratės“ sanatorijos biblioteka. Jo rinkinių pagrindą sudaro muziejui dovanota skulptoriaus modernisto Antano Mončio (1921–1993) darbų kolekcija. A. Mončys gimė Darbėnų valsčiuje (dabar – Kretingos raj.), Vytauto Didžiojo universitete studijavo architektūrą. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, studijavo skulptūrą Dailės ir amatų mokykloje Freiburge, Paryžiaus Didžiosios lūšnos akademijoje. Surengė apie 30 individualių parodų Prancūzijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Monake, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Italijoje, Lietuvoje, vadovavo skulptūrų studijoms. Per daugiau nei keturis dešimtmečius A. Mončys sukūrė įvairių žanrų kūrinių: skulptūrų, paminklų, kompozicijų, koliažų, piešinių, akvarelių, scenovaizdžių, reljefų, kaukių, švilpių ir kt. Prancūzijoje, kurioje praleido didžiąją gyvenimo dalį, jis yra žinomas ne tik kaip savarankiškas kūrėjas, bet ir kaip Lano Šv. Marselio bažnyčios Kryžiaus kelio stočių, Kelio madonos ir Šv. Juozapo skulptūrų meistras, taip pat – Meco katedros chimerų skulptūrų restauratorius, įgyvendinęs šį projektą kartu su žymiu litvakų dailininku Marku Šagalu ir žinomais prancūzų skulptoriais broliais Janu bei Joeliu Marteliais (Jan, Joël Martel). [Limis: https://www.limis.lt/e-guide/museums/806126]
„Antanas Mončys buvo nepailstantis menininkas: skaptavo medį, kalė akmenį, liejo šviną, lipdė iš molio, lankstė geležį, tapė paveikslus, nuolat piešė, kūrė koliažus, papuošalus, projektavo scenovaizdžius, konstravo iš atliekų kaukes, dėliojo mozaiką, meistravo staliukus, dekoratyvinius šviestuvus, net velykinius kiaušinius dekoravo. Atrodo, nebuvo jam teritorijos, į kurią jis su skulptoriaus pasirengimu negalėtų įžengti ir ką nors vertinga padaryti.” [Viktoras Liutkus]